Išėjimo knyga pasakoja apie dykumoje ištroškusią tautą ir jos maištą prieš Mozę, išvedusį iš patogios Egipto vergijos į tolimą nežinomybę, neapibrėžtą Pažado žemę. Po euforijos ištrūkus iš persekiojančios Egipto kariuomenės ateina išbandymo laikas. Dykumoje trūksta esminių dalykų – maisto ir vandens. Atrodo, suprantami priekaištai tam, kuris paskatino leistis į tokią avantiūrą. Kur vanduo, ten gyvybė. Nėra vandens, nėra gyvybės – lieka tik mirtis. Kurgi tas Dievas, kuris kalbėjo Mozei? Kas dabar pasotins ir pagirdys, t. y. kas suteiks gyvybę? Paaiškėja, kad ne Egiptas ir net ne Mozė – tik Viešpats, kuris veda ir nepaliauja ėjęs kartu.
Ši istorija gali atrodyti tolima ir nesuprantama: pasakojama apie senus laikus, o mes, nuolat besiskundžiantys dėl lietaus, nepajėgiame suvokti, ką reiškia neturėti vandens. Vis dėlto ši istorija nėra mums nepažįstama. Kaskart, kai patiriame gyvenimo vargų, užgulančių rūpesčių, nepasitenkinimą tuo, ką darome, kyla pagunda šaukti, kaip izraelitai dykumoje: „Yra Viešpats su mumis ar nėra?“ Gal pasirodys keista, bet kaip tik šiais sunkiais momentais Viešpats yra arčiausiai; kaip tik šie varginantys, o kartais net tragiški išgyvenimai atskleidžia dar neregėtą tikrovę.
Tikėjimas siūlo ne nuskausminamuosius vaistus, egzistencinę nejautrą ar iliuziją, bet tikrumą, kad Dievas visada yra su mumis, nes Jis tapo kūnu, Jis pats patyrė gyvenimo tragiškumą, tamsų apleidimo momentą. Ant kryžiaus Jėzus dejavo: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ ir sakė: „Trokštu.“ Todėl panašiais momentais tikėjimas gali priartinti prie Jėzaus, nes tik su Juo sunkumai palengvėja, su Juo randame įvykių prasmę, galime toliau gyventi kaip mylimi Dievo vaikai, o ne atsitiktinumo aukos.
Evangelija parodo, kaip tai vyksta. Jėzaus sutinka samarietę. Kaip visuomet, Jis žengia pirmą žingsnį. Prisėdęs prie šulinio karščiausiu dienos metu, paprašo atsigerti moters, atėjusios pasisemti vandens. Moteris nustebusi. Viešumoje nebuvo įprasta kalbėtis net su savo žmona, o čia juk žydų niekinamų samariečių moteris. Bet Jėzus nė vieno neatmeta, todėl užsimezga pokalbis, kuris padės gimti susidomėjimui, paskui draugiškumui, o galiausiai paskatins moterį patikėti Jėzumi.
Jėzaus sutikta samarietė atstovauja visiems žmonėms, kurių Kristus ieško ir kuriuos išgelbėja savo gyvybės kaina. Šulinys yra susitikimo vieta, prie jo žmonės ateina atsigerti, numalšinti troškulio, bet drauge suvokia dar didesnį troškimą išgyventi pasaulyje, kuriame vyrauja priešiškumas ir atmetimas, čia pajunta autentiško asmeninio susitikimo su Dievu, kuris apsireiškia Jėzuje Kristuje, troškimą.
Jėzus prašė gerti, o štai pats siūlo gyvojo vandens, ir dabar jau moteris prisipažįsta ištroškusi, stokojanti. Jėzus pakviečia atrasti didesnių dalykų, kuriuos simbolizuoja vanduo, nes tik Dievas gali patenkinti giliausius ir autentiškiausius troškimus.
„Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: „Duok man gerti“, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ (Jn 4, 10). Paprastai pasaulis netrokšta Dievo. Trokšta pinigų, valdžios, pasirodymo, išgarsėjimo, pramogų, bet ne Dievo. Dievas yra meilė, gailestingumas, teisingumas, broliškumas, visus laiko brangiais ir reikalingais. Pasaulis to netrokšta, nes nepažino Dievo dovanos.
Mūsų, krikščionių, pareiga – pažadinti Dievo troškimą, panašiai kaip samarietė, nuskubėjusi pas savo tautiečius ir jiems prabilusi apie Tą, kurį sutiko. Savo pavyzdžiu, savo žodžiu galime tai padaryti, pažadinti pagarbą tam, kas šventa, visa pranokstančiam Dievo slėpiniui, Jėzui, kuris nori kiekvieną prakalbinti asmeniškai. Kasdien prašykime Jėzų, kad mums duotų gyvojo vandens, kuris gaivintų mūsų sielą. Nesame tik kūnas, todėl neužtenka numalšinti vien kūno troškulį. Reikia, kad mus vestų ir įkvėptų Dievo Dvasia. Reikia tapti Gyvojo vandens nešėjais, žmonėmis, kurie kituose pažadina Dievo troškimą.
Kauno arkivyskupas Lionginas VIRBALAS
